Pradėjus planuoti kelionę į Juodkalniją ir prisižiūrėjus Google maps nuotraukų supratau, kad ši šalis tikrai paliks įspūdį ilgam. Ir neklydau! Juodkalnijos gamta yra WOW. Nors prieš keletą metų keliavom po kaimynines Albaniją ir Kroatiją, labai nustebino tai, kad Juodkalnijos gamta dar gražesnė. Ir penktą kelionės dieną jau rašiau Instagrame postą, kad tituluoju šią šalį gražiausia Europoje. Nors tai buvo 41 mano aplankyta šalis, ji tikrai nustebino – nei viena kelionės diena nenuvylė ir padovanojo ne vieną wow akimirką.

Bet apie viską nuo pradžių. Jei planuose turi aplankyti Juodkalniją, pasistengsiu suteikti kuo daugiau naudingos informacijos lengvam kelionės plano pasiruošimui. Mes keliavom savarankiškai, nes Juodkalnijoje tai daryti labai paprasta. Iš Vilniaus į Podgoricą šiuo metu (2026 metais) tiesiogiai skrenda Wizzair. Mes pasirinkom keliauti rugsėjo 17-24 d. – tai pati sezono pabaiga, todėl turistų buvo jau palyginti nebedaug, keliai laisvesni, o oras dar šiltas. Visgi būtume norėję čia būti savaitę anksčiau, nes vakarai jau buvo vėsesni ir vietiniai sakė, kad vasara pasibaigė. O dienomis pajūryje buvo tik 23-24 laipsniai. Bet kasmet temperatūra svyruoja, tad vis dar karšta gali būti ir rugsėjo pabaigoje.

Kaip įsigyti lėktuvo bilietus pigiau?

Lėktuvo bilietus įsigijau už 200€ asmeniui, nes nepasekiau ilgiau kainų pokyčio ir tai visgi buvo labai didelė kaina, kaip vėliau sužinojau. Pradėjau naudoti AirHint programėlę, kurioje AI įvertina, ar bilietų kaina gera ir galima užsidėti pranešimus, kad esant kainos pokyčiui atsiųstų laišką arba pranešimą į telefoną. Taigi jau įsigijusi bilietus smalsumo dėlei stebėjau, kaip keitėsi šio skrydžio kainos ir graužiau nagus, kai likus porai mėnesiui iki kelionės kaina pirmyn-atgal nukrito iki 65€. Tad nuo to laiko AirHint rekomenduoju naudoti visiems ir neskubėti pirkti bei pasikliauti AI spėjimais.

Nepamiršti SIM kortelės

Juodkalnija keista šalis – ne ES narė, bet valiuta euras. Nors Europos centrinis bankas nepritaria tam, jie pritraukia iš turizmo tiek eurų, kad gali sau leisti neturėti valstybinės valiutos ir naudotis euru. Antra, čia galima keliauti tik su asmens tapatybės kortele, pasas nebūtinas. Na o dėl šių dviejų dalykų svarbiausia nepamiršti, kad tai ne ES šalis, todėl pokalbiai, internetas ir SMS kainuoja brangiai. Todėl reikia eSIM arba vietinės kortelės. Tad vos atskridus oro uoste nusiperku vietinę kortelę su 500GB, kuri kainavo 15€. Turisto kortelės kaina visur vienoda, tad nesvarbu, kur ją įsigysite. Nereikia jokių nustatymų – tik įsidedi ir iš karto viskas puikiai veikia.

Automobilio nuoma Juodkalnijoje

Sekantis darbas oro uoste – pasiimti iš anksto išsinuomotą automobilį. Mes visuomet nuomojamės iš Rentalcars.com – tai Booking dukterinė įmonė, todėl tikrai patikimą. Rentalcars veikia kaip kainų palyginimo platforma, kurioje gali išsirinkti automobilį pagal geriausias sąlygas ir mažiausią kainą. Be to, čia galime įsigyti pilną automobilio draudimą pigiau nei jis kainuotų auto nuomos kompanijoje. Tik aišku atsiimant mašiną visuomet pasiūlo įsigyti draudimą iš jų ir dar pagąsdina. Taip pat šį kartą taip įkyriai bandė įpiršti pasigerinti automobilį už 100€, paskui nuleido iki 50€, bet mes likom prie savo užsakyto varianto – gavom Toyota CHR. Labai pasiteisino, nes buvo hibridas ir kurui per visą savaitę išleidom vos 80€. Automobilio nuoma su pilnu draudimu savaitei kainavo 362€. Ėmė m ne pigiausią, vidutinės klasės automobilį.

Kas nustebino, kad su nuomotu automobiliu išvažiuojant iš oro uosto patys turėjome susimokėti už parkavimo laiką, kiek jis stovėjo aikštelėje. Mokestis buvo 7,50€. Nedaug, bet visgi jis nebuvo įtrauktas į nuomos sąlygas ir manau, kad tikriausiai jį sumokėti turėjo darbuotojai, bet permetamas turistams.

Į Podgoricą atskridom vėlai vakare, o sekančią dieną buvom suplanavę kelionę kalnus, tad pakeliui pasirinkom nakvynę Seosko domacinstvo Jovanovic nameliuose. Kaip vienai nakčiai pernakvoti buvo gerai ir pigiai – 49€ už namelį su pusryčiais. Iš ryto pailsėję leidomės į kelią ir pirmasis mūsų objektas buvo vienuolynas.

Ką pamatyti Juodkalnijoje?

Ostrog vienuolynas

Ostrog vienuolynas – tikrai įspūdinga Juodkalnijos vieta, kurią verta pamatyti net ir nesidomint religiniais objektais. XVII a. įkurtas stačiatikių vienuolynas įkomponuotas beveik vertikalioje uoloje, maždaug 900 m aukštyje virš jūros lygio. Aukštutiniame vienuolyne saugomos šventojo Bazilijaus Ostrogiškio relikvijos, todėl čia nuolat lankosi ne tik turistai, bet ir piligrimai iš įvairių šalių. Atvykus verta aplankyti abu vienuolyno kompleksus – Žemutinį ir Aukštutinį, tačiau įspūdingiausia dalis laukia būtent viršuje.

Į vienuolyną įėjimas nemokamas, tačiau galima palikti savanorišką auką. Nuo Žemutinio iki Aukštutinio vienuolyno veda status, vingiuotas kelias. Buvome skaitę, kad viršuje maža parkavimosi aikštelė ir sunku rasti vietos. Bet keliaujant rugsėjį aikštelės buvo tuščios ir ne tokios mažos, tad džiaugiamės nepabijoję pakilti iki pat kelio pabaigos. Nes ir nuo viršutinės aikštelės apie 20 min reikėjo kopti į kalną iki vienuolyno. Turizmo piko metu palikus automobilį žemiau galima pasinaudoti vietiniu mikroautobusu. Apsilankymui rinkitės patogią avalynę ir kuklesnę aprangą, dengiančią pečius bei kelius.

Pakeliui į vienuolyną visą kelią stebėjome paliktas kojines, skareles ir kitus piligrimų asmeninius daiktus kaip auką prašant geros sveikatos sau ir šeimos nariams. Daugybė žmonių, atvykę į vienuolyną, lieka nakvoti lauke jo prieigose ir semtis energijos bei melstis.

Vaizdingas Piva ežeras

Mes valandėlę pasidairėme ir tęsėme savo kelionę prie Pivos ežero. Pivsko jezero – viena fotogeniškiausių vietų Juodkalnijos šiaurėje, kurioje sunku patikėti, kad tokios spalvos vanduo gali būti tikras! Ežerą supa aukšti, miškingi kalnai, pilkšvos uolos ir gilūs kanjonai, o smaragdinis vanduo vingiuoja tarp kalnų tarsi milžiniška gyvatė. Nors atrodo lyg gamtos sukurtas stebuklas, Pivos ežeras yra dirbtinis – jis susiformavo 1975 m. pastačius Mratinje hidroelektrinės užtvanką. Ežeras driekiasi maždaug 45 kilometrus, o jo pakrantėje įsikūręs nedidelis Plužinės miestelis, kuriame galima sustoti pasigrožėti vaizdais, pasivaikščioti ar leistis į kelionę laivu. Jei norisi daugiau adrenalino, čia galima išbandyti ir zipline pramogą virš ežero!

Neskubėkite pravažiuoti šios vietos – sustokite apžvalgos aikštelėse ir pasigrožėkite ežeru iš viršaus. Ypač įspūdingas kelias driekiasi Pivos kanjonu, kur važiuojama uolose iškirstais tuneliais, o už kiekvieno posūkio atsiveria vis naujas vaizdas.

P14 panoraminis kalnų kelias

Nuo Pivos ežero prasideda panoraminis kalnų kelias P14, laikomas gražiausiu visoje Juodkalnijoje. Ir tai tikrai gali tapti įspūdingiausia kelionės po Juodkalnija atkarpa. Čia norisi važiuoti lėtai ir stoti fotografuoti kas kelias minutes. Šis kalnų kelias driekiasi per Durmitoro nacionalinį parką, o už kiekvieno posūkio atsiveria vis kitoks vaizdas: didžiulės pilkšvos kalkakmenio uolos, žalios kalnų pievos, gilūs slėniai ir į dangų kylantys dantyti kalnų viršūnių siluetai. Viena įspūdingiausių vietų – Sedlo perėja, esanti maždaug 1907 m aukštyje. Ji mums taip patiko, kad sekančią dieną sugrįžom pasidairyti dar kartą.

Ką verta žinoti važiuojant P14 keliu? Kelias siauras, vingiuotas, vietomis eina visai šalia stačių šlaitų, todėl vairuoti reikia atsargiai ir neskubant. Prasilenkiant dažniausiai vienai iš mašinų reikia sustoti ir praleisti kitą. Tad turizmo piko metu tai gali ir erzinti. Skirkite laiko sustojimams apžvalgos vietose ir nepamirškite šiltesnio drabužio – net vasarą kalnuose gali būti vėsu. Geriausia šiuo maršrutu keliauti nuo vėlyvo pavasario iki rudens, prieš išvykstant pasitikrinus, ar kelias atviras. Taip pat verta įsidėti maisto arba išvažiuoti pavalgius, nes visame kelyje nebuvo kavinių, tik kelios parduotuvėlės ir su labai žemu Google vertinimu. Ir čia daug puikių takų žygiams!

Crno jezero – Juodkalnijos kalnų perlas

Jeigu lankysitės Durmitoro nacionaliniame parke, Crno jezero, arba Juodasis ežeras, yra viena iš tų vietų, kurių tiesiog negalima praleisti. Maždaug 1416 m aukštyje, tankių spygliuočių miškų apsuptyje ir didingų Durmitoro kalnų papėdėje tyvuliuojantis ledyninės kilmės ežeras atrodo tarsi iš atviruko. Nors jo pavadinimas reiškia „Juodasis ežeras“, vanduo čia nėra juodas – ramią dieną jis atspindi aplinkinius miškus ir kalnų viršūnes, todėl nusidažo tamsiai žaliais ir mėlynais atspalviais. Įdomu tai, kad ežerą iš tiesų sudaro du vandens telkiniai – Didysis ir Mažasis ežerai, kuriuos jungia siauras sąsiauris. Aplink ežerą vingiuoja maždaug 3,5 km ilgio pėsčiųjų takas, kuriuo neskubant galima apeiti visą ežerą ir pasigrožėti vis kitu kraštovaizdžiu. Tai nesudėtingas pasivaikščiojimas, tinkantis net ir tiems, kurie neplanuoja rimtų žygių kalnuose.

Ką verta žinoti? Crno jezero yra vos už kelių kilometrų nuo Žabljako miestelio, todėl jį patogu įtraukti į kelionės po šiaurinę Juodkalniją maršrutą. Pasivaikščiojimui skirkite bent 1–1,5 valandos, o jei mėgstate fotografuoti, tikrai norėsis užtrukti ilgiau. Vasarą čia galima pasislėpti nuo karščio miško pavėsyje, tačiau net ir šiltuoju sezonu kalnuose orai gali greitai pasikeisti, todėl pravers patogūs batai ir lengva striukė. Įėjimas į nacionalinį parką kainuoja 5€ asmeniui, o parkavimo aikštelė 3€/valanda.

Žabljak – kalnų miestelis nakvynei

Žabljak – nedidelis kalnų miestelis šiaurinėje Juodkalnijoje, įsikūręs maždaug 1456 m aukštyje virš jūros lygio. Tai aukščiausiai Balkanuose esantis miestelis ir puiki bazė norintiems pažinti laukinę, visai kitokią Juodkalniją nei jos garsioji Adrijos jūros pakrantė. Čia vietoj paplūdimių laukia didingos kalnų viršūnės, spygliuočių miškai, ledyniniai ežerai ir gilūs kanjonai. Žabljaką supa Durmitoro nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, todėl gamtos mylėtojams čia tikras rojus. Vos už kelių kilometrų tyvuliuoja garsusis Crno jezero, o netoliese galima pasigrožėti įspūdingu Taros kanjonu, pasivažinėti legendiniu P14 panoraminiu keliu ar leistis į žygį kalnuose. Vasarą čia karaliauja žygiai pėsčiomis, dviračiai ir raftingas kalnų upėmis, o žiemą miestelis tampa slidinėjimo kurortu. Pats Žabljakas nėra didelis ar prabangus miestas, tačiau būtent tuo ir žavi – čia vyrauja ramus kalnų gyvenimo ritmas, jaukios kavinės, vietinės virtuvės restoranai ir jausmas, kad esi visai šalia gamtos. Jei keliaujate po Juodkalniją automobiliu, rekomenduoju Žabljake apsistoti bent dviem naktims – apylinkės tokios gražios, kad vienos dienos joms tikrai negana.

Savo nakvynei mes pasirinkome Srebrna Jela šeimos viešbutį, kur para su pusryčiais kainavo 80€. Viešbutis labai modernus, naujas, skanus maistas, patogus parkingas, bet toliau nuo centro. Tad iki Žabljak reikėdavo važiuoti mašina.

Ką verta žinoti: net ir vasarą Žabljake gali būti gerokai vėsiau nei pajūryje, todėl pasiimkite šiltesnių drabužių. Kalnų orai permainingi, o kai kurie keliai ir žygių maršrutai priklauso nuo sezono bei oro sąlygų.

Savin Kuk – į kalnus keltuvu, o iki viršūnės – savo jėgomis

Antrą dieną Durmitoro kalnus nusprendėm pamatyti iš paukščio skrydžio – atvykom prie Savin Kuk. Tai 2313 m aukščio viršūnė, esanti netoli Žabljako, į kurią vasaros sezonu galima kilti keltuvu ir grožėtis įspūdingomis kalnų panoramomis. Bet planuojant kelionę svarbu žinoti, kad čia ne viskas vyksta taip, kaip tikėjomės: kalnų keltuvų sistema turi dvi atkarpas, o antrasis keltuvas „Savin Kuk 2“ po tragiškos 2025 m. gruodžio 20 d. avarijos buvo uždarytas. Tuomet 34 metų vokietis turistas žuvo iškritęs iš keltuvo kėdutės, o kartu keliavusi žmona buvo sunkiai sužeista. Tyrimo duomenimis, dvi keltuvo kėdutės susidūrė, tačiau tikslias nelaimės aplinkybes aiškinosi atsakingos institucijos.

2026 m. pradžioje pirmoji keltuvo atkarpa vėl buvo atidaryta po techninės patikros, tačiau antroji liko uždaryta. Todėl norint pasiekti pačią viršūnę dabar reikia kopti pėsčiomis apie valandą – tai jau gerokai rimtesnis žygis, kuriam būtina tinkama avalynė, fizinis pasirengimas ir palankios oro sąlygos. Mes tam nebuvome pasiruošę, bet net ir nepasiekus viršūnės vien dėl atsiveriančių kalnų vaizdų ši vieta buvo labai verta dėmesio ir džiaugiamės aplankę. Mums pasisekė ir su giedru oru. Keltuvas kainuoja 10€, o parkavimas rugsėjį jau buvo nemokamas.

Keltuvas kyla apie 10-15 min, tad yra daug laiko pasigrožėti apylinkėmis ir vaizdais. Tragišką nelaimės istoriją skaitėm jau sėdėdami keltuve, tai tikrai nebuvo labai jauku 🙂

Taros kanjonas ir skrydis zipline virš upės

Taros kanjonas – viena įspūdingiausių gamtos vietų Juodkalnijoje, o kai pamatai jo dydį savo akimis, supranti, kodėl čia verta atvažiuoti. Taros upė per tūkstančius metų išgraužė įspūdingą tarpeklį, kurio gylis vietomis siekia net 1300 metrų ir yra giliausias kanjonas Europoje. Apačioje vingiuoja smaragdinė, neįtikėtinai skaidri upė, o aplink stūkso statūs, miškais apaugę kalnų šlaitai. Viena geriausių vietų pasigrožėti šiuo gamtos stebuklu – garsusis Đurđevića Tara tiltas, iškilęs maždaug 172 metrus virš upės. Šiuo metu tiltas buvo uždarytas remontui ir juo leidžia pareiti tik jeigu skrendi per upę zipline.

Tad jei norisi ne tik pasigrožėti vaizdais, bet ir patirti adrenalino, čia galima išbandyti skrydį įtemptu lynu virš giliausio Europos kanjono! Prieš startą paprašiau, kad mus su vyru susegtų kartu, nes prisipažinsiu, buvo tikrai baisoka pagalvoti, kad skrisiu ten viena. Įspūdžiai verti kainos – skrendi virš gilaus kanjono, po kojomis atsiveria turkio spalvos upė, o prieš akis stūkso įspūdingas tiltas ir kalnų panorama. Visas mūsų skrydis truko vos 50 sekundžių ir kainavo 40€ asmeniui. Lyno pabaigoje labai sklandžiai buvom sustabdyti, atsegti ir palydėti į džipą, kuris nuvežė iki Tara tilto. Anra priežastis skristi buvo ta, kad pereitume ir tiltą. Vaizdai nuo jo tikrai labai gražūs, o kol tiltas rekonstruojamas – tai vienintelė galimybė.

Ką verta žinoti? Zipline yra keliose vietose prie Đurđevića Tara tilto, galima rinktis skirtingo ilgio lynus. Galima skristi po vieną arba dviese.

Ćurevac – kvapą gniaužianti panorama į Taros kanjoną

Jei norite pamatyti Taros kanjoną iš viršaus, būtinai į savo maršrutą įtraukite Ćurevac (Čurevac) apžvalgos vietą. Tai maždaug 1625 m aukščio viršūnė Durmitoro nacionaliniame parke, nuo kurios atsiveria įspūdinga panorama į vieną giliausių Europos kanjonų. Apačioje, tarp stačių, tankiais miškais apaugusių uolų, vingiuoja Taros upė, o tolumoje driekiasi kalnų grandinės. Žvelgiant žemyn net sunku suvokti, kokiame aukštyje esi. Deja, mums nepasisekė su oru, nes lijo, tad buvo nesaugu eiti slidžiais akmenimis. Truputį paėję turėjome grįžti.

Keliautojams verta žinoti: iki automobilių stovėjimo vietos galima atvažiuoti keliu iš Žabljako pusės, o nuo jos iki pagrindinio apžvalgos taško laukia maždaug 1–1,5 km žygis į vieną pusę. Įprastai pasivaikščiojimas užtrunka apie valandą pirmyn ir atgal, neskaičiuojant laiko, kurį norėsite skirti fotografijoms. Tačiau pirmoji panorama atsiveria jau vos už kelių šimtų metrų nuo aikštelės, tad nesant galimybei, į žygį galima ir nesileisti, kad pamatytum kanjono grožį. Takas vietomis akmenuotas ir siauras, o prie kanjono krašto nėra apsauginių turėklų, todėl avėkite patogią avalynę ir laikykitės atokiau nuo skardžio. Geriausia čia atvykti giedrą dieną – tada atsiveria gražiausi vaizdai į Taros kanjoną ir žemai esantį Tepca kaimelį.

Pajūrio kurortas Budva

Praleidę dvi dienas kalnuose leidžiamės į pajūrį. Manau, kad spėjome viską pamatyti ir daugiau laiko čia nepritrūkome. Apsistoti pajūryje pasirinkome Budva pakraštį dėl mažos viešbučio kainos ir gražaus panoraminio vaizdo per balkoną. Visgi vėliau gailėjomės, nes kiekvieną vakarą norėdami nuvykti į senamiestį, turėjome važiuoti savo automobiliu vietoj malonaus pasivaikščiojimo iš viešbučio. Apsistojome Resort Bevilacqua viešbutyje, kur 4 naktys kainavo tik 213€. Papildomai pusryčiai atsiėjo dar po 9€ asmeniui, bet buvo labai kuklus patiekalų pasirinkimas ir maistas dažnai pravėsęs.

Budva – vienas populiariausių Juodkalnijos kurortų prie Adrijos jūros, kuriame galima suderinti poilsį paplūdimyje, pasivaikščiojimus senovinėmis gatvelėmis ir aktyvų naktinį gyvenimą. Miestas skaičiuoja daugiau nei 2500 metų istoriją, tačiau šiandien čia netrūksta nei modernių viešbučių, nei restoranų, barų ir paplūdimio pramogų. Būtent šis kontrastas ir žavi: vos išėjęs iš šiuolaikinio kurorto šurmulio, patenki į visai kitokį pasaulį – akmeninėmis sienomis apjuostą senamiestį, kuriame, rodos, laikas teka lėčiau.

Budvos senamiestis – vieta, kurią būtina aplankyti. Mus be galo sužavėjo. Jis įsikūręs nedideliame pusiasalyje prie pat jūros, o jo istorija siekia antikos laikus. Siauros akmenimis grįstos gatvelės, jaukios aikštės, senoviniai namai ir viduramžių gynybinės sienos kuria tikrą Viduržemio jūros atmosferą. Vaikštant po senamiestį verta užsukti į Šv. Jono bažnyčią, apžiūrėti nedidelę Santa Maria in Punta bažnyčią ir užkopti į citadelę, nuo kurios atsiveria gražūs vaizdai į jūrą, miesto stogus ir netoliese esančią Sveti Nikola salą.

Įdomu tai, kad Budvos senamiestį smarkiai apgadino ne vienas žemės drebėjimas, ypač 1979 m. katastrofa, po kurios jis buvo atkuriamas. Todėl šiandien matomi pastatai ir sienos pasakoja ne tik apie šimtmečius menančią istoriją, bet ir apie nuolatines miesto pastangas išsaugoti savo paveldą. Pasak legendos, Budvą įkūrė Kadmas ir jo žmona Harmonija, atvykę į šias žemes iš Graikijos – nors tai mitas, jis iki šiol yra svarbi miesto pasakojimo dalis.

Keliautojams verta žinoti: jeigu į Budvos centrą vykstate automobiliu, šioje svetainėje galite realiu laiku matyti, kiek aikštelėse yra laisvų parkavimo vietų ir pagal tai susiplanuoti maršrutą.

Budva paplūdimiai

Pirmos maudynės Juodkalnijoje įvyko Jaz paplūdimyje, kuris visai šalia Budvos. Parkavimas čia nemokamas, o gultai 15€ dviems. ChatGPT šį paplūdimį išrinko kaip gražiausią, todėl į jį atvykome pirmiausiai. Švarus, tvarkingas, bet kiek daugiau šurmulio.

Visgi kitoms dienoms panagrinėję žemėlapį atradom netoliese esantį Ploce beach. WOW kaip mums čia patiko – tai yra paplūdimio klubas su 3 baseinais, barais, privačia pakrante, o gultai su skėčiu kainavo tiek pat – 15€ dviems. Tad keletą dienų čia ir praleidome. Visgi vandenyje nestovėkite ramiai, nes čia kandžiojasi žuvys! Aš rimtai 🙂 Ne tik vyrui, bet ir kitiems sutiktiems turistams Juodkalnijos paplūdimiuose šiuo metų laiku iki kraujo įkando kažkokios žuvys, kurios neršė ir saugojo savo teritoriją. Na gal skamba baisiau nei iš tikrųjų buvo, bet ant odos paliko du žiaunų formos iki kraujo įkastus brūkšnelius.

Kiek kainuoja pavalgyti?

Nors gultai čia nebrangūs, pavalgyti Ploce paplūdimio klube kainavo kiek brangiau – apie 20€ asmeniui. Kitose Juodkalnijos vietose pietums ar vakarienei įprastai išleisdavom apie 15€ asmeniui. Ir kas labai stebino, kad kavinėse taikomas stalo serviravimo mokestis. Paprastose kavinukėse jis gali būti 0,50€, paplūdimio klube 2€ asmeniui.

Labai patogu, kad meniu visuomet būdavo surašytas patiekiamo maisto svoris. O dažniausiai mėsos porcija 400-600 g, tad pilnai užtenka pavalgyti dviems. Mėsa patiekiama kartu su bulvytėmis, o daržoves reikia užsisakyti atskirai. Šviežių pomidorų, agurkų ir kopūstų rinkinys kainuoja 3-5€, tad dažniausiai tokį maisto kombo ir rinkdavomės. Sakyčiau, kad meniu visur labai panašus ir skurdus pasirinkimais. Tad į kelionės pabaigą pradėjom vakarais valgyti gatvės maistą – picas, graikiškas giros ar buritas.

Vieną įspūdingiausių Kotoro įlankos vietų

Viena gražiausių Juodkalnijos ekskursijų – plaukimas laivu į Our Lady of the Rocks (Gospa od Škrpjela) salelę, esančią netoli Perasto, Kotoro įlankoje. Tai dirbtinė sala, iškilusi tiesiai iš žydro vandens, ant kurios stovi nedidelė, tačiau labai įspūdinga katalikų bažnyčia. Pasakojama, kad 1452 m. vietiniai jūreiviai ant uolos rado Mergelės Marijos ikoną ir nusprendė šioje vietoje pastatyti šventovę. Per šimtmečius gyventojai čia skandino senus laivus ir gabeno akmenis, kol susiformavo sala. Ši tradicija išliko iki šių dienų – kasmet liepos 22 d. vyksta Fašinada šventė, kurios metu įlankoje plukdomi ir į vandenį metami akmenys.

Į salelę galima patekti tik laivu, o pats plaukimas iš Perasto trunka vos apie 5 minutes. Atvykus verta užsukti į bažnyčią ir nedidelį muziejų, kuriame saugomi meno kūriniai kiti istoriniai eksponatai. Viena įdomiausių įžymybių – vietinės moters Jacintos Kunić siuvinėtas gobelenas, kurį ji kūrė daugiau nei 25 metus, panaudodama net savo plaukus. Tačiau net jei istorija jūsų pernelyg nedomina, vien dėl vaizdų ši vieta verta dėmesio: iš salos atsiveria nuostabi panorama į kalnų apsuptą Kotoro įlanką ir netoliese esantį Perasto miestelį.

Ką verta žinoti? Jei keliaujate savarankiškai automobiliu, patogiausia nuvažiuoti iki Perasto miestelio ir iš ten sėsti į nedidelį vietinį laivelį. Plaukimas pirmyn ir atgal mums kainavo 10€ asmeniui. Laivas plaukia kas 10 minučių, todėl galėjome saloje praleisti tiek laiko, kiek norėjome. Bet užtrukome apie pusvalandį.

Automobilį palikome šalikelėje prie Perasto, nes čia labai sudėtinga su parkingu. Tad džiaugiamės, kad atvykome 9 ryte ir dar buvo daug vietos pasiparkuoti ir nueiti pėsčiomis. Perasto miestelis labai vaizdingas, todėl verta skirti laiko ir jam.

Kotoro senamiestis – viduramžių labirintas kalnų ir jūros apsuptyje

Kotoras – vienas gražiausių Juodkalnijos miestų, įsikūręs įspūdingos Kotoro įlankos pakrantėje, aukštų kalnų apsuptyje. Tačiau didžiausias miesto perlas – jo senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vos įžengus pro senovinius miesto vartus atrodo, kad laikas čia sustojo: siauros akmenimis grįstos gatvelės, jaukios aikštės, senoviniai rūmai, bažnyčios ir raudonų čerpių stogai kuria tikrą viduramžių atmosferą. Kotoras šimtmečius buvo svarbus prekybos ir jūreivystės centras, o jo architektūroje ryškiai matoma Venecijos Respublikos įtaka, valdžiusios miestą beveik keturis šimtmečius.

Pasivaikščiojimą po Kotoro senamiestį pradėjome gynybinės sienos viršumi, tad atsivėrė įspūdinga panorama į kalnus ir pakrantę bei kruizinius laivus. Kadangi Kotore be galo daug turistų ir dienomis kiek pravažiuodavom, papuldavom čia į kamščius, pabijojom nerasti parkavimosi vietos ir į Korotą iš Budvos atvykom autobusu. Kelionė buvo sklandi ir patogi, bet ne pigi – pirmyn atgal asmeniui gavosi po 14€, o tai tik 30 min kelio. Tačiau nereikėjo sukti galvos, kur palikti mašiną, nes tai gali tapti tikru iššūkiu Kotore. Tik svarbu iš karo nusipirkti bilietus atgal, nes vos gavome į vakarinį laiką, bilietai išparduodami greitai.

Vaikštant po senamiestį verta aplankyti Šv. Trifono katedrą, pastatytą dar 1166 m., apžiūrėti Ginklų aikštę (Trg od Oružja) ir pasiklysti mažose gatvelėse, kuriose slepiasi kavinės, restoranai, suvenyrų parduotuvėlės bei jaukūs vidiniai kiemeliai. Kotoras garsėja ir savo katėmis – jų čia galima pamatyti beveik visur, o mieste net veikia katėms skirtas muziejus ir suvenyrų parduotuvės. Katės tapo savotišku miesto simboliu.

Sveti Stefan – garsiausias Juodkalnijos atvirukų vaizdas

Jeigu matėte Juodkalnijos nuotraukų, tikriausiai esate pastebėję nedidelę salelę su raudonų čerpių stogais, akmeniniais namais ir žydra Adrijos jūra aplink. Tai Sveti Stefan – viena fotogeniškiausių ir labiausiai atpažįstamų šalies vietų. Kadaise tai buvo nedidelis žvejų kaimelis, įkurtas XV a., o šiandien sala garsėja prabangiu kurortu, kuriame yra apsistoję daugybė pasaulio įžymybių. Būtent dėl šio išskirtinio vaizdo Sveti Stefan tapo tikru Juodkalnijos simboliu.

Įdomu tai, kad sala su žemynu sujungta siauru keliu, kurio abiejose pusėse driekiasi paplūdimiai. Vienoje pusėje rasite viešą paplūdimį, o kitoje – privačią kurorto teritoriją. Pats istorinis kaimelis priklauso prabangiam viešbučių kompleksui, todėl į salą paprastiems lankytojams galima patekti tik su gidu kelis kartu per dieną nustatytomis valandomis ir ekskursija kainuoja 25€. Tai kiek nuliūdino, nes nebuvau pasidomėjusi iš anksto. Bet manau gražiausi vaizdai atsiveria iš išorės, tad užteko ir trumpai pasidairyti.

Ką verta žinoti: Norint patekti į Sveti Stefan salą, reikia registruotis ekskursijai su gidu. Šalimais esantis parkingas kainavo 4€/val. Daugelis statosi automobilius šalikelėje nepaisydami draudžiamų ženklų.

Skadaro ežeras – vienas gražiausių matytų pasaulio ežerų

Skadaro ežeras (Lake Skadar) – didžiausias ežeras Balkanuose, besidriekiantis Juodkalnijos ir Albanijos teritorijose. Tai tikras gamtos rojus, kuriame susilieja vanduo, kalnai, pelkės ir nedideli žvejų kaimeliai. Didžiulę ežero teritoriją dengia vandens augalai, o pakrantėse stūkso senovinių tvirtovių griuvėsiai ir nedideli akmeniniai miesteliai. Ši vieta ypač patiks tiems, kurie nori pabėgti nuo pajūrio kurortų šurmulio ir pamatyti kitokią Juodkalniją – ramesnę, žalesnę ir artimesnę gamtai.

Skadaro ežeras yra nacionalinis parkas, garsėjantis paukščių įvairove. Čia gyvena daugybė rūšių, o ežeras laikomas viena svarbiausių paukščių buveinių Europoje. Jei pasiseks, galėsite išvysti ir garbanotąjį pelikaną – vieną įspūdingiausių šio regiono paukščių. Tačiau net jei paukščių stebėjimas jūsų nedomina, ežero kraštovaizdis tikrai sužavės: žali kalnai atsispindi vandenyje, o tarp vandens lelijų vingiuoja nedideli laiveliai.

Viena populiariausių Skadar pramogų – plaukimas laivu arba tradicine medine valtimi. Tad ryte atvykome į Virpazarą – nedidelį miestelį, kuris yra pagrindiniai vartai į nacionalinį parką. Čia radome daugybę ekskursijų laiveliais pardavėjų ir išsirinkome turėjusį daugiausiai gerų atsiliepimų. Mūsų įsigytas plaukimas buvo 1,5 val. su vyno degustacija ir kainavo 22€ asmeniui.

Ką verta žinoti: geriausias laikas lankytis Skadaro ežere – pavasaris ir vasaros pradžia, kai žydi lelijos. Mes, deja, jų žiedų nepamatėm, bet vaizdas vis tiek buvo toks įspūdingas, kad po šios patirties ir norėjosi sakyti – Juodkalnija gražiausia visoje Europoje 🙂 Antra, prasibrauti automobiliu į Virpazar miestelį gali būti iššūkis, nes susidaro kamščiai ir nėra parkavimosi vietų. Mums pavyko ramiai pasistatyti mašiną prie RestoranCrmnica, nes čia yra keliukas, kurio kelkraštyje galima parkuotis.

Ekstremaliausia diena – Kotor pramogos 1348 m aukštyje

Jei norite pamatyti Juodkalniją ne tik nuo žemės, bet ir iš aukštai, būtinai užsukite į Kotor–Lovćen keltuvo kompleksą. Čia vienoje vietoje laukia trys skirtingos patirtys: įspūdingas pakilimas virš Kotoro įlankos, adrenalino kupinas sakalo skrydis ir vingiuota vasaros rogučių trasa. Išbandėm visas tris pramogas – tai buvo geriausiai išleisti 52€. Absoliučiai verta, jei nebijai aukščio.

Kotor keltuvas – iš jūros į kalnus vos per 11 minučių. Kelionė gondola prasideda netoli Kotoro ir pakelia į Lovčeno kalnų pusę. Kylant apačioje lieka Kotoro įlanka, vingiuota pakrantė, laivai ir raudoni senamiesčio stogai, o aplink atsiveria vis platesnė kalnų panorama. Pats pakilimas trunka apie 11 minučių, tačiau vaizdais norisi grožėtis visą laiką. Viršutinėje stotelėje galima pasivaikščioti, pasigrožėti kraštovaizdžiu, užkąsti ir išbandyti kitas pramogas. Tai puikus būdas pamatyti Kotoro įlanką kitu kampu, net jei nesiruošiate į ilgesnius žygius kalnuose.

Falcon Fly – skrydis virš kalnų su adrenalino doze. Jei įprastų apžvalgos aikštelių jums negana, išbandykite šią pramogą! Falcon Fly – tai skrydis specialiu lynu, kurio metu galima pajusti greitį ir pasigrožėti kalnų panorama. Skrydis trunka maždaug 1–2 minutes, o maksimalus greitis siekia apie 30 km/val. Nors tai nėra ilga pramoga, jos visiškai pakanka, kad širdis pradėtų plakti greičiau. Tik turėkite omenyje, kad ši atrakcija gali būti netinkama bijantiems aukščio, o dalyviams taikomi ūgio ir svorio apribojimai.

Alpine Coaster – kalnų trasa, kurioje greitį valdote patys. Tai maždaug 1 km ilgio vingiuota trasa, kuria leidžiamasi specialiu vežimėliu. Posūkiai, kalnų vaizdai ir galimybė patiems reguliuoti greitį paverčia šią pramogą smagia tiek adrenalino mėgėjams, tiek tiems, kurie nori tiesiog pasilinksminti. Nusileidimas trunka apie 3–5 minutes. Mano patarimas – neskubėkite spausti stabdžių visą laiką, bet ir nepamirškite saugumo: geriausia mėgautis trasa pagal savo komforto lygį.

Kiek kainuoja? Pagal oficialų keltuvo kompleksą, 2026 m. spalio vidurio ne sezono kainos yra tokios: suaugusiojo bilietas pirmyn ir atgal keltuvu kainuoja 20 €, Falcon Fly – 15 €, o Alpine Coaster – 12 €. Taigi visos trys pramogos kainuotų apie 47 € žmogui. Kainos gali skirtis priklausomai nuo sezono ir akcijų, todėl prieš vykstant verta pasitikrinti oficialią svetainę.

Keliautojams verta žinoti: keltuvo veikimas priklauso nuo oro sąlygų, ypač vėjo, todėl prieš kelionę patikrinkite darbo laiką ir bilietus. Jei norite išbandyti visas tris pramogas, skirkite bent 2–3 valandas, o jei mėgstate fotografuoti ir ramiai pasimėgauti vaizdais – ir daugiau. Patogiausia atvykti dienos pradžioje, kai turėsite pakankamai laiko viskam, o Kotoro įlankos panorama dažnai tampa viena įsimintiniausių visos kelionės akimirkų.