Malaizija. Borneo sala

Didnosė beždžionė

Kalimantanas

Borneo sala arba kitaip vadinamas Kalimantanas yra trečia pagal dydį pasaulio sala. Ji priklauso trims valstybėms – Malaizijai, Brunėjui ir Indonezijai. Šios kelionės metu aplankėme Malaizijai priklausančią šiaurinę salos dalį, Sarawak ir Sabah regionus.

Į Malaiziją atskridome iš Singapūro, apie kurio įspūdžius pasakoju straipsnyje apie įspūdingą miestą valstybę. Oro uoste gavome spaudą, leidžiantį šalyje būti net iki 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Kaip ir kitose Azijos šalyse, kelionėms dažniausiai rinkomės per Grab programėlę užsakytas taksi ar pavežėjų paslaugas. Pradžioje apsistojome Kuching mieste, kad galėtume greitai pasiekti orangutangų rezervatą ir Bako nacionalinį parką.

Bako nacionalinis parkas

Pirmąjai dienai Malaizijoje pasirinkome Bako nacionalinį parką. Čia galime pamatyti tankias džiungles, nedidukus smėlio paplūdymius, pakrantėje stūksančias įvairių formų uolas ir parko įžymybes – didnoses beždžiones. Šie išskirtinės išvaizdos gyvūnai labai reti, įtraukti į raudonąją knygą ir natūraliai gyvena tik Borneo saloje. Bako nacionaliniame parke gyvena net 190 skirtingų rūšių paukščių, gausybė egzotiškų augalų ir gyvūnų. Parke turistus pasitinka Borneo laukinės kiaulės ir ilgauodegės makakos. Jeigu pasiseks, galėsite pasisveikinti su pilkomis ir didnosėmis beždžionėmis, lemūrais, gyvatėmis ir krokodilais. Dėl pastarųjų į parką galite nesivežti maudymosi kostiumėlių, nes paplūdimiuose maudynės draudžiamos dėl galimų krokodilų atakų. Parke įkurta 18 skirtingo sudėtingumo ir ilgio takų, todėl turėkite pakankamai vandens ir patogią uždarą avalynę, jei netyčia sutiktumėte gyvatę. Aš apie tai nepagalvojau ir išėjau su basutėmis 🙂

Laukinės kiaulės
Beždžionėlės

Spėjame, kad ši gyvatė buvo muliažas, nes gidas tiksliai žinojo, kurioje miško vietoje ją rasti vos įžengiant į diungles. Tačiau tai buvo įspėjimas, kad nuo tokios gyvatės reikia bėgti kuo toliau, nes ji mirtinai nuodinga, o parkas nuo civilizacijos nutolęs.

Į Bako nacionalinį parką galima nuvykti autobusu arba kaip mūsų atveju – taksi. Jis nuo Kuching miesto nutolęs apie 40 km, o per Grab užsakytas taksi kainuoja apie 10 eur. Atvykus į Bako kaimelį sumokame 20 RM (4,35 eur) įėjimo mokestį ir 47 RM (10 eur) valties, kuri nuplukdo iki parko, mokestį. Plaukiame keturiese, todėl valtelė kainuoja vos 2,50 eur asmeniui. Su vairuotoju sutariame, kad iš parko mus išplukdys 16 val. Kaimelyje pasisamdome gidą, kuris puikiai kalba angliškai, yra išsilavinęs ir papasakoja įdomių istorijų. Šis gidas keliems universitetams atliekantis gyvačių stebėjimo mokslinį tyrimą, todėl apie gyvates ir džiungles galėjome klausinėti nesivaržydami. Gidas visai mūsų grupei kainavo 150 RM (32,60 eur) ir buvo labai verta. Jis netgi vėliau su savo automobiliu parvežė mus į Kuchingą ir nesutiko paimti papildomo užmokesčio, nes po turo buvome jam davę arbatpinigių už puikią dieną.

Iš kaimelio plaukiame Sungai Tabo upe iki nacionalinio parko prieplaukos. Stebime prie upės įsikūrusius žvejų kaimelius, dairomės krokodilų, gidas pasakoja kaip žvejojamos krevetės. Išsilaipiname krante, kur mus pasitinka ilgauodegės beždžionės ir laukinės kiaulės, labai primenančios šernus. Gidas įgudęs pastebėti įvairius gyvūnus, net pačius mažiausius, todėl nuolat dairosi, ką mums parodyti. Dienos tikslas – pamatyti didnosę beždionę (proboscis monkey).

Žvejų kaimelis upės pakrantėje
Krevečių žvejyba

Iš ryto vanduo būna nuslūgęs, todėl smėlyje gausu krabų. Artėjant link džiunglių vis garsėja cikadų griežimas. Gidas parenka mums vieną iš takų, kuriuo džiunglėmis eisime iki laukinio paplūdimio su gražiomis uolomis. Džiunglėse labai drėgna, kopiame į kalnelius ir leidžiamės žemyn. Takas nėra lygus, lipame medžių šaknimis, todėl esame kiaurai šlapi nuo drėgmės ir prakaito. Vanduo čia tampa aukso vertės. Tai pirmos mūsų aplankytos džiunglės, todėl įspūdžis didžiulis – nematyti augalai, garsai ir kvapai taip žavi, kad nesijaučia nuovargio eiti vis gilyn į parką.

Takas ne pasivaikščiojimui, lipome medžių šakomis, kopėme į kalnus ir leidomės nuo jų

Galiausiai pasiekiame paplūdimį, kur trumpai atsikvepiame. Pakalbiname gėlių žiedus valgančias bendžionėles.

Grįžtant atgal pagaliau pamatome pirmąjį kartą ir didnoses beždžiones. Vėliau sutinkame jas dar kartą stambiu planu neaukštai medžiuose. O kadangi dar turime šiek tiek laiko, gidas pasiūlo eiti antru taku ir užlipti į parko apžvalgos aikštelę. Didžiąją dalį jėgų jau esame atidavę, todėl dažniau stojome pailsėti, nes kopti reikėjo gana aukštai.

Gamta apdovanojo didnosių beždžionių patinus, nes jie ištisą parą yra pasiruošę savo patelėms

Kai grįžome į pakrantę, vaizdas jau buvo pasikeitęs, nes vanduo pakilo ir apsėmė pakrantes. Bako parke praleidome beveik visą dieną, nes atplaukėme apie 10 val ir vaikščiojome iki 16 val.

Semenggoh orangutanų rezervatas

Šį rytą išsikviečiame taksi, kuris mus nuveža iki Semenggoh orangutanų rezervato, esančio už 20 km. 1957 m. įkurtame parke prižiūrimi orangutanai, kurie buvo sužeisti, netekę tėvų ar laikyti nelaisvėje. Jie mokomi savarankiškai maitintis ir rengiami savarankiškam gyvenimui laisvėje. Dėl masiškai kertamų miškų, orangutanai yra nykstanti rūšis, turinti net 97 % panašų DNR į žmogaus. Sarawake ir Sabah regionuose yra puiki proga sužinoti daugiau apie šiuos ypatingus gyvūnus ir pamatyti juos iš arti. Mes pasirinkome Semenggoh dėl mažesnio turistų srauto.

Orangutanus galima pamatyti jų maitinimo laiku du kartus per dieną – 9 val. ir 15 val. Į parką rekomenduoju atvykti bent 30 min anksčiau, nes dar gali tekti apie 15-20 min eiti pėsčiomis nuo bilietų kasos iki maitinimo vietų. Įėjimo kaina 10 RM (2 eur). Pakeliui iki parko pamatome kaip vėliau zoologijos sode sužinosime mirtinai pavojingą, egzotiškos spalvos gyvatę, tropinius augalus – bananmedžius, bambukus ir orchidėjas. Susirinkusius pasitinka gidas, papasakoja apie orangutanus ir paprašo maitinimo platformose tylos. Kadangi jos yra kelios, racijų pagalba darbuotojai praneša, kur buvo pastebėti orangutanai. Mums tikrai pasisekė, nes gyvūnai atėjo pasimaitinti ir mes galėjome ilgai juos stebėti. Patelė atėjo su kūdikiu orangutaniuku, jie be paliovos karstėsi ant įrengtų virvių, valgė bananus ir kitus vaisius.

Semenggoh parke 2018 m rugsėjį gyveno 22 orangutanai, kurių amžius nuo 6 mėnesių iki 47 metų. Keturi orangutanai buvo išgelbėti, visi kiti yra jų palikuonys. Kiekvienas orangutanas turi vardą ir savo istoriją.

Jei turistai labai susižavi orangutanais, už 40 eur metams gali tapti jų globėjais. Tai parama parkui ir džiaugsmas turistui.

Upių delfinai ir krokodilų paieškos

Iš parko vėl grįžtame su Grab vairuotoju, kuris labai plepus, todėl pasakoja apie Malaizijos papročius, maistą, ekskursijas. Pakeliui užveža mus užsisakyti popietinės išvykos upe stebėti bukanosių delfinų, beždžionių ir krokodilų. Su juo susitariame ir dėl sekančios dienos išvykų.

Po pietų prieš pradedant temti išplaukiame upe. Gidas pasakoja apie augalus ir gyvūniją. Visi labai tikisi pamatyti krokodilus ir bukanosius delfinus. Deja, šviesoje pavyko pastebėti tik būrį beždžionių medžių viršūnėse. Visgi pakrančių vaizdai labai gražūs, todėl laikas neprailgo. Prieš pat sutemstant esame šalia žvejų kaimelio, todėl turime progą išgirsti musulmonišką kvietimą melstis. Suvoki, kad esi vidury rudos upės, šalia galbūt plaukioja krokodilai ir delfinai, prieblandoje skamba muedzino kvietimas maldai – tai visiškai kitas pasaulis. Tokiomis akimirkomis užplūsta pažinimo džiaugsmas ir tuo pačiu nerimas, kad čia esi svetimas.

Sutemus gidas į krantus pradėjo šviesti prožektoiumi ir aptiko vieną krokodilą. Jį apšvietus spindi dvi akutės ir matosi kūno kontūras. Laive pasidaro nebe taip jauku, kai žinai, kad aplinkui tikrai yra krokodilų, o aplink visiška tamsa. Pašerti krokodilų niekam nekilo noras. Už pusdienio turą mokėjome 15 eur asmeniui.

Borneo krokodilų ferma Sarawake

Iš savo naujo draugo Grab vairuotojo sužinome, kad dažnai po potvynių krokodilai lieka gyventojų kiemuose, puola žvejų tinklus su žuvimis, kasmet nuo šių grobuonių nukenčia ne vienas gyventojas.  Todėl dalis pagautų krokodilų keliauja į fermas, kur auginami lyg zoologijos sode. Į vieną tokią fermą Sarawake mus ir nuvežė. Jong‘s crocodile farm & zoo įėjimas kainuoja 24 RM (5,22 eur). Čia įsikūręs nedidelis zoologijos sodas su Borneo sutinkamais gyvūnais ir labai daug krokodilų. Fermą reikėtų susiplanuoti aplankyti per krokodilų maitinimus, kurie vyksta 11 ir 15 val, nes tai įspūdingi šou. Virš vieno iš ežeriukų, kuriuose knibžda krokodilai, ant virvių pakabinami mėsos gabalai ir stumiami virš tykančių krokodilų. Nusitaikę jie šoka į viršų ir bando nusikabinti ėdesį nuo virvės. Prižiūrėtojai lengvai mėsos neatiduoda ir judindami virves erzina krokodilus. Kaskart aiškiai girdi kaip susitrenkia dantys, jei mėsa iš nasrų išslysta.

Po krokodilų kitame ežeriuke stebime šamų maitinimą. Vėliau apeiname zoologijos sodą su skirtingomis krokodilų rūšimis. Vaikštome virš krokodilų narvų mediniais aptriušusiais takeliais ir viliamės, kad neįgriūsime.    

Džiunglių baseinas – gaivi egzotika

Po fermos lankymo vairuotojas nusiveža mus paragauti vietinių ledų iš kukurūzų burbuolių. Po pietų užsinorėjus išsimaudyti, vairuotojas prižada parodyti ypatingą baseiną tiesiog vidury džiuglių. Tokį čia atėję ir randame. Vanduo švarus ir gaiviai vėsus, aplinka visiškai laukinė. Vietoje prisidengę rankšluosčiais persirengiame ir turškiamės kaip vaikai. Prisimaudę miško takeliu pasiekiame laukinį paplūdimį, praeiname pro namelius medžiuose. Atrodo egzotiškai, bet dabar gana apleisti.

Už visos dienos turus vairuotojui sumokėjome 60 eur. Buvo verta, nes pamatėme keletą ne turistinių vietų, nereikėjo rūpintis patiems transportu ir svarbiausia, buvo įdomu pabendrauti ir išgirsti daugiau apie kultūrą ir žmones.

Kuching miestas

Pats Kuching miestas mums nepasirodė turistinis. Kadangi Malaizija yra musulmoniška šalis, čia nereikėtų tikėtis naktinių linksmybių, karaoke barų ir kitų europietiškiems ar tailandientiškiems pajūrio kurortams būdingų pramogų. Todėl prisipažinsime, kad mes vakarus dažniausiai leisdavome viešbučio kambaryje žaisdami kortomis. Gyvenome šalia upės, kuri, deja, labai purvina – vakarais srovė atnešdavo kalnus šiukšlių, plastiko buteliukų. Kuchinge neradome ir lankytinų objektų, kuriuos galėtume rekomenduoti aplankyti. Tad sekantį kartą geriau apgalvočiau, kur apsistoti. Galbūt arčiau laukinės gamtos nakvynė būtų palikusi daugiau įspūdžių.

Kota Kinabalu ir balto smėlio salos

Šią dieną atsisveikiname su Kuchingu ir skrendame į Kota Kinabalu. Šis miestas yra labiau pritaikytas turistams, su plaplūdymiais ir netoliese esančiomis balto smėlio salomis. Ir turų pirkti nereikia, keliaujame į prieplauką ir už kelis eurus įsigyjame bilietus į vieną, dvi arba tris salas. Mes visuomet norime pamatyti kuo daugiau, todėl perkame trijų salų turą – Pulau Mamutik, Manukan ir Sapi. Kiekvienoje jų praleidžiame po 1-2 valandas, kol motorinė valtis išplukdo į sekančią.

Kota Kinabalu
Laivelių uostas

Vienoje iš salų šiukšlių krūvoje pirmą kartą pamatome varaną – didelį driežą. Vėliau keliaujant jų sutiksime dar ne vieną ir gerokai didesnį. Maudantis paplūdimyje labai žavi ir žuvyčių grožis. Spalvingos, nematytos plaukioja tiesiog aplink kojas, todėl nardiname kameras ir filmuojame prisiminimui.

Varanas

Plaukiant į antrą salą laive liekame tik mes, todėl draugiškas vairuotojas sustoja mažutėje, negyvenamoje saloje trumpai fotosesijai. Pasimaudome ir pasivaikštome kitose salose bei prieš pat lietų grįžtame į viešbutį. Salos nėra tokios žadą atimančios kaip Tailande prie Krabi regiono, bet gražios. Ir su bikini maudytis labai nejauku, nes tai musulmiška šalis. Net turistės į jūrą brenda su suknelėmis ar maikutėmis.

Negyvenama sala

Malaizijoje keliaujame spalio pradžioje, todėl tai dar lietaus sezonas. Atrodytų, kad Kota Kinabalu lyja pagal laikrodį – kasdien apie 16 val. prasideda ir iki 18-19 val. nustoja. Tad kaip tik po dienos išvykų galime pailsėti ir pasiruošti vakarienei.

Paviršinis nardymas prie Borneo krantų

Iš vakaro užsisakome paviršinio nardymo ir salų lankymo turą iš Seatango organizatorių. Tai buvo aukšto lygio turas, su puikiu aptarnavimu, patogiu laivu, skaniu maistu ir gera paviršinio nardymo įranga. Galime drąsiai rekomenduoti pasirinkti būtent juos. Turas kainavo 195 RM (42 eur) asmeniui, kiek brangiau nei kitur, bet ir lygis kur kas aukštesnis.

Ryte vairuotojas paėmė mus iš viešbučio, nuvežė į privačią jachtų ir laivelių prieplauką, kur buvome pavaišinti arbata ir palydėti į motorinę valtį. Sustojome kelis kartus paviršiniam nardymui, keletas turistų nėrė gilyn su instruktoriais. Personalas buvo labai paslaugus, plaukė po instruktorių priekyje ir gale dėl mūsų saugumo. Matėme įvairių žuvų, koralų, o mūsų grupės turistai pastebėjo ir mažą rykliuką. Visgi iki šiol patys gražiausiai jūros pasaulio vaizdai mūsų matyti prie Similan salų Tailande.  

Išlikimo sala, driežai varanai ir maudynės vulkaniniame purve

Paskutinei dienai Malaizijoje pasirinkome negyvenamos salos turą su maudynėmis vulkaniniame purve. Kelionė atsiėjo palyginus nepigiai – po 70 eur asmeniui. Kelionės organizatorius TYH Borneo tours. Turo metu turėjome aplankyti Pulau Tiga ir Snake Island (gyvačių salą), sustoti paviršiniam nardymui ir išsimaudyti vulkaniniame purve.

Negyvenama išlikimo sala Pulau Tiga išgarsėjo per TV projektą „Survivor“ čia filmuotą 2001 m. Sala susiformavo 19 a. po ugnikalnio išsiveržimo ir yra viena jauniausių Malaizijos salų. Joje nėra nuolatinių gyventojų, tik turistai, kurie sezono metu gali pakrantėje apsistoti mediniuose nameliuose nakčiai ar dviems. Šioje saloje galima pamatyti laukinę gamtą. Antroji turo sala – Snake Island taip vadinama todėl, kad čia išties veisiasi daug nuodingų ir nenuodingų gyvačių. Prie šių salų krantų sakoma gražus ir povandeninis pasaulis. BET šis turas mums ne visiškai nusisekęs.

Anksti ryte vairuotojas paėmė iš viešbučio ir nuvežė į prieplauką, kur su visu būriu kinų turistų sulipome į laivą ir išplaukėme link Pulau Tiga. Plaukti turėjome apie 2-2,5 val atviroje jūroje laiveliu, talpinančiu apie 20-30 žmonių, o oras buvo labai prastas. Vos nutolus nuo kranto prasidėjo stiprus bangavimas. Laivui leidžiantis nuo bangos, sekanti banga būdavo tokio aukščio, kad per priekį užliedavo laiva vandeniu. Aš sėdėjau beveik laivo priekyje, todėl kiekvienos bangos smūgis būdavo toks stiprus, kad pašokdavau nuo suolo. Dvi valandas buvau tiek įtempusi rankų ir kojų raumenis, kad smūgis sėdimąjai daliai būtų kuo mažesnis. Personalas vemiantiems kinų turistams išdalino maišelius. Prisipažinsiu, kad buvo „žiauriai“ baisu ir jau beveik riedėjo ašaros, vyras ramino, kad nieko čia labai baisaus. Bet laivo personalas labai jauni vyrukai, kurie patys pradėjo filmuoti bangas. Todėl pasitikėjimo tikrai nekėlė. Apskritai aptarnavimas buvo žemo lygio. Pafilmavę šėlstančią jūrą visi sumetė likusias gelbėjimosi liemenes ir sugulė miegoti ant praėjimo tarp suolų. Ramino tik tai, kad laivo kapitonas atrodė patyręs ir mokantis vairuoti tokioje audringoje jūroje.

Po labai ilgų dviejų su puse valandų išlipome Pulau Tiga krante iš laivo. Aš didžiai pasipiktinusi, kad tokiu oru organizatorius neatšaukė kelionės ir rizikavo turistų gerove, puoliau skambinti organizatoriams ir prašyti, kad nuplukdytų iki artimiausio kranto (apie 30 min plaukimo), o aš pati surasiu transportą į Kotą Kinabalu žeme. Nes į laivą kelionei atgal žadėjau nebelipti. Tačiau jie nesutiko motyvuodami tuo, kad neturi pakankamai kuro laive papildomai kelionei iki kranto. Kapitonas mane nuramino, kad plaukimas atgal nebus toks baisus, kadangi plauksime palei bangas, o ne prieš jas. Taip pat galėsiu sėdėti laivo gale, kur nesijaučia smūgių. Jis nemelavo, plaukti atgal nebuvo baisu. Bet vėliau Tripadvisor skaičiau ne vieną tokią patirtį kaip mano, nes atviroje jūroje 3-4 metrų bangos pasitaiko ganėtinai dažnai. Todėl keliaujant į Pulau Tiga geriau rinktis turus, kurie žeme veža iki Kuala Penyu uostą ir tuomet laivu lieka vos 25 min.

Pul.au Tiga apsiniaukusią dieną

Atsižvelgiant į jūros bangas, žinoma mes nebestojome Snake Island, buvo atšauktas ir paviršinis nardymas. 11 valandų ture liko tik maudynės purve ir pietūs. Išsilaipinus dar pradėjo ir lyti, pūtė stiprus vėjas, todėl buvo šalta. Kadangi Malaizijoje paprastai būna virš 30 laipsnių temperatūra, šiltesne apranga nebuvome pasirūpinę, tad šildė tik paplūdimio rankšluosčiai.

Iš pakrantės mums parodė taką per džiungles iki vulkaninio purvo baseino. Besidairydami aplink kilometrą įveikėme greitai ir priėjome šios kelionės labiausiai lauktą pramogą. Dugno nebuvo matyti, tik kai kur įtemptos virvės, padedančios įlipti į purvą. Drąsiausias narys pirmasis nėrė į purvo vonią. O visgi čia giliau nei tikėjomės, dugnas lyg dumblas, kur sminga kojos. O tarp pirštų nuolat jauti prikritusius lapelius, šakeles iš aplinkui esančių džiunglių. Purve esančios dujos labai kelia į viršų, todėl lengva laikytis paviršiuje. Gali net išsitiesus gulėti ant nugaros be jokių pastangų. Tik išlipus reikia žingsniuoti beveik kilometrą iki paplūdymio, kur galima panirti į jūrą ir nusiplauti purvą. Nuotraukos ir patirtis čia išsimaudyti buvo verti tokios gąsdinančios kelionės jūra.

cof

Vulkaninis purvas turi daug vertingų mikroelementų, todėl dažnai naudojamas medicinoje gydymo tikslais, ne tik odos pažeidimams, bet ir vidaus ligoms. Tokio purvo galima rasti 26 pasaulio šalyse. Kol mes džiaugėmės laukiniu SPA džiunglių viduryje, laivo įgula mums šviežiai paplūdimyje ant laužo kepė krabus, žuvis, vištieną ir kitas gėrybes. Vos užuodus maisto kvapą iš salos gilumos prie mūsų pavėsinės pradėjo rinktis varanai. Didesni ir mažesni atšliaužė šeši varanai. O įgula ir negailėjo juos pavaišinti vištos sparneliais. Patys drąsiausi prisiartindavo visai arti laužo, todėl reikėjo vaikyti.

Varanas

Papietavę vakare parplaukėme į Kota Kinabalu. Jei oras būtų geresnis, manau kelionė į Pulau Tiga būtų labai įspūdinga. Bet oro juk neužsisakysi.

Mes sekantį rytą išskridome atgal į Singapūrą. Apibendrinant Malaiziją reikėtų pasakyti, kad čia galima pamatyti daug egzotiškos, laukinės gamtos, gana nebrangiai pragyventi. Kainos gana panašios į Tailando. Yra balto smėlio salų, tačiau jos ne tokios įspūdingos kaip kaimyniniame Tailande. Malaizijoje gerokai daugiau šiukšlių, plaukiojant laivais jūroje matėme visokių gėrybių vandens paviršiuje – nuo plastikinių buteliukų iki laivo sėdynių. Ir tai musulmoniška šalis, kur viešbučio baseine ar paplūdimyje su atskiru bikiniu jausiesi nejaukiai, nes aš ne kartą buvau tokia vienintelė. Daugelis turisčių čia maudosi su suknelėmis ar maikutėmis, visur įspėja ženklai, kad nuogumas (topless) girežtai draudžiamas. Vakarais nėra pramogų vietų, žmonės santūrūs ir baruose nesilinksmina. Todėl prieš keliaujant į Malaiziją apie tai reikėtų pasvarstyti, jei norisi ne tik pažinti šalį ir laukinius gyvūnus, bet ir vakarais atsipalaiduoti naktiniuose baruose.

Dviejų savaičių kelionė Vilnius-Singapūras-Malaizija-Singapūras-Vilnius su 3-4 žvaigždučių viešbučiais, turais, vidiniais skrydžiai ir visomis išlaidomis mums kainavo 1500 eur asmeniui. Jei reikia pagalbos planuojant panašią kelionę, susisiekite Facebook žinute: Keliauk Zuikiu profilyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s