Jordanija

Su vyru Nerijumi sugalvojome, kad abiejų gimtadienius būtų smagu atšvęsti keliaujant. Ryanair skrydžių žemėlapyje beieškant dar nematytos šalies užkliuvo sostinė Amanas. Ilgai svarstyti ir įkalbinėti vyro nereikėjo, nes Artimuosiuose rytuose dar nebuvome, o google paieškoje rastos Jordanijos nuotraukos iš karto sužavėjo. Pamenu susidarė įspūdis, kad tai lyg Roma su rytietiškais akcentais. O kur dar galimybė pamatyti vieną iš pasaulio stebuklų Petrą. Taip kilo idėja skristi į Amaną.

Įsigijus skrydžio bilietus, kurie buvo ypač pigūs – vos po 40 eur su grįžimu, atsirado truputį baimės dėl karinių konfliktų Jordanijos kaimyninėse šalyse bei teroro aktų tikimybės. Visgi Jordanijos kaimynai yra Irakas, Palestina, Sirija ir tai visiškai musulmoniška šalis. Labai daug perskaičiau įvairių šioje šalyje keliavusių lietuvių atsiliepimų, konsulinės informacijos ir nusiraminau. Visi rekomendavo aplankyti Jordaniją, nes čia saugu, gyventojai draugiški. Patariame vengti tik pasienio teritorijų, kuriose vyksta kariniai neramumai.

Pirmiausiai nusprendėme, kad būtina pamatyti nuostabiąją Petrą – prieš 200 m. pr. kr. uolose išskaptuotą miestą, vadinamą raudonąją dykumų rože. Senasis Petros miestas buvo Nabatėjų karalystės ir Romos imperijai priklausiusios Arabijos provincijos sostinė. Petra buvo klestintis prekybos centras, nes pro ją driekėsi Karalių kelias, jungiantis su Raudonąja jūra. Petroje išskaptuotos šventyklos dievams, vienuolynai, du amfiteatrai, turgavietės ir daugybė kapaviečių. Tačiau dėl nuolatinių žemės drebėjimų XII a. gyventojai išsikėlė gyventi kitur, o Petros miestas buvo pasaulio užmirštas ir vėliau vietinių beduinų slepiamas. Kadangi Petra įkurta kalnų grandinėje, atrasta buvo tik 1812 m. ir netrukus įtraukta į UNESCO kultūros paveldą. Miestas laikomas vienu iš naujųjų pasaulio stebuklų.

Jordanijos turisto pasas

Dar prieš kelionę įsigijome Jordanijos turisto pasą, kuris suteikia galimybę nemokamai aplankyti 40 turistinių objektų, tarp jų ir Petrą. Paso kaina 70 JD (89 eur), jis galioja tik perkant iš anksto prieš kelionę ir apsistojant Jordanijoje ne mažiau nei tris naktis. Be to, su turisto pasu gauname ir nemokamai Jordanijos vizą.

Į sostinę Amaną atskridome vakare jau sutemus, todėl keliavome tiesiai į viešbutį. Daugiau europiečių turistų nesutikome, aptarnaujantis personalas tik vyrai, todėl iš pradžių jautėmės labai išsiskiriantys iš minios. Ir šis jausmas neapleido visos kelionės metu. Antras netikėtumas – viešbučiuose buvo šalta. Mums keliaujant sausio mėnesį naktį temperatūra nukrisdavo iki 4 laipsnių šilumos, dieną pakildavo iki 10-13 laipsnių.  Jordanijoje vėsus oras būna tik apie mėnesį, todėl ir centralizuoto šildymo nėra, langai kiauri. Iš pradžių grįžę į viešbutį sėdėdavome su striukėmis, kol kondicionierius prišildydavo kambarį.

Amane ankstų rytą 04:52 val. pažadino iš mečečių per garsiakalbius sklindantis kvietimas melstis. Sausio mėnesį tokią valandą lauke dar buvo tamsu. Kadangi turėjome labai anksti išvykti į Petrą, kartu su malda kėlėmės ir mes. Iš viešbučio personalo pasiėmėme išsinešimui paruoštus pusryčius ir išvykome iki stoties, kur mūsų laukė autobusas į Petrą.

Istorinis Petros miestas

Atvykę į Petrą pirmiausiai įsikūrėme viešbutyje La Maison hotel, kuris yra labai patogioje vietoje, netoli įėjimo į Petros miestą. Palikome daiktus ir iškeliavome aplankyti pasaulio stebuklo. Kelio pradžioje stebėjome nedideles uolas, jose išskabtuotus kelis senovinius būstus. Turistų laukiantys vietiniai siūlė iki Petros joti arkliais, asiliukais arba važiuoti karietomis. Įdomu, kad jojimas arkliu yra įskaičiuotas į bilieto kainą, tačiau pasinaudojus paslauga būtina palikti arbatpinigių ne mažiau nei 6 JD. Jordaniečiai yra labai atkaklūs, todėl mandagiai atsisakyti nemokėti tikrai nepavyks. Vienoje parduotuvėje teko patirti pardavėjo pyktį. Man įsigijus skarą apsisaugoti nuo smėlio ir saulės bei renkantis antrą, pardavėjo paklausiau, kaip teisingai ją reikėtų užsirišti ant galvos. Jis mielai parodė techniką ant Nerijaus galvos, bet kai pasakėme, kad antros nusprendėme nepirkti, pardavėjo nuotaika staiga pasikeitė, pradėjo ginčytis, užstojo mums kelią ir neneišleido iš parduotuvės, kol nesumokėjome 5 JD už antrą skarą. Visgi dabar per prievartą nusipirktą skarą labai maloniai nešioju, nes kokybė puiki, tačiau tą vakarą buvo šiek tiek pyktelėję.

Grįžtant prie pasakojimo apie Petrą – vienas įspūdingiausių vaizdų yra ėjimas uolų koridoriumi, vadinamu Al-Siq, kuris tęsiasi apie 1,2 km iki įspūdingo Iždo pastato (the Treasury). Tarpeklio plotis nuo 1 iki 3 metrų apsuptas 91-181 m aukščio uolų. Tarpeklis atsirado natūraliai po techtoninių plokščių atsiskyrimo, vėliau sienos nugludintos vandens.

Tarpeklio pabaigoje atsiveria nuostabus vaizdas į Iždo pastatą, kuris leidžiantis saulei nusidažo rausva spalva. Sunku patikėti, kad jis buvo išskabtuotas 56 m. pr. Kr.

Kelias minutes pasigrožėję einame tolyn į senovinį miestą. Kol esame kupini jėgų, pirmiausiai nusprendžiame lipti į aukščiausią aukojimo vietą (High Place of Sacrifice). Pasiekti viršūnę vingiuotu keliu užtrunkame apie 45 min. Kopimas į kalną patogus, dažniausiai lipame laipteliais. Negalintiems patiems įveikti tokio aukščio galima pasisamdyti asiliuką, kuris į aukojimo vietą užneša už ~10 JOD. Pakeliui sutinkame beduinų šeimas, prekiaujančias arbata ir akmenukais. Pasiekus aukojimo vietą atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į kalnų viršukalnes ir Petros miestą.

Petra užima apie 3 kv m. plotą. Iš lėto nusileidžiame žemyn ir apeiname likusią gyvenvietės dalį, apžiūrime kapavietes, 7 tūkstančius žmonių talpinantį romėnišką amfiteatrą. Apie 16 val. patraukėme link viešbučio atgal. Mums užteko Petrai apžiūrėti vienos dienos, tačiau archeologijos mylėtojai čia pasilieka keletui dienų.

Raudonąją dykumų rožę galima aplankyti ir sutemus. Čia beduinai prie Iždo pastato uždega šimtus žvakelių. Prieblandoje galima pabendrauti, pasiklausyti beduinų muzikos ir pasivaišinti arbata. Naktiniam Petros lankymui Jordanijos turisto pasas negalioja, reikia įsigyti papildomą bilietą. Buvome girdėję labai daug gerų atsiliepimų apie vakarinį pasivaikščiojimą, tačiau antradienį, kai mes lankėmės, šis turas nevyko. Naktį Petrą galima išvysti pirmadieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais, kaina 17 JD. Gidas pasitinka 20:30 val.ir grįžtate atgal apie 22:30 val.

Viešbutyje užsisakome švediško stalo tipo vakarienę už 10 JD asmeniui ir anksti einame ilsėtis, nes kėlėmės 5 val. ryto ir per dieną nuėjome daug kilometrų, pagal laikrodžio rodmenis užlipome 49 aukštus.

Įspūdinga Vadi Rum dykuma

Ryte minivenas iš viešbučių surenka turistus ir veža į Vadi Rum dykumą. Kelionės gidas visus vaišina dar karšta arabiška duoną, kurią siunčiame per rankas ir laužiame po gabalėlį. Minivenas pilnas turistų iš įvairiausių pasaulio šalių.

Pakeliui sustojame degalinėje išgerti tikros turkiškos kavos, įsigyti užkandžių ir suvenyrų. Už 2 eur nusiperku arabiškų kūno kvepalų, naudojamų ir kaip automobilio kvapukas. Nuostabiu vanilės ir muskuso kvapas mane kasdien džiugina ir praėjus 9 mėnesiams po kelionės, kaip gidas ir žadėjo. Šių kvepalų aromatas išlieka iki metų laiko. Jei patinka rytietiškai kvapai, labai rekomenduoju parsivežti. “Amber musk jamid“ kvepalais prekiauja daugelis beduinų dykumoje.

Gidas pasiūlo pasirūpinti mums vairuotoju, kuris 4 valandas vežiotų po dykumą už standartinę 60 JD (77 eur). Keliaujant keturiese kaina būtų tik 80 JD grupei. Tikėjomės, kad pakeliui į Wadi rum mums pavyks su kuo nors susipažinti ir pirkti turą kartu, tačiau visi turistai važiavo į dykumą su nakvyne. Mes iš anksto buvome nusprendę, kad beduinų palapinėje nakvoti neliksime, nes sausio mėnesį lauko temperatūra naktį artima 0, tad bijojome sušalti. Tačiau keliaujant kitu metų laikų, tiesiog būtina čia pasilikti su nakvyne, nes patirtis išskirtinė ir labai įspūdinga. Beduinai pasirūpina jūsų atvykimu į dykumą nuo lankytojų centro, ruošia jums maistą, gyvenate palapinėse. Po pietų vykstate į turą su džipais po dykumą. Vakare prie laužo klausotės vietinių istorijų ir susipažįstate su kitais turistais. O naktį megaujatės visiškai giedru, žvaigždėtu dangumi ir klausotės dykumos garsų. Ir visa tai kainuoja apie 60 JD (77 eur) žmogui.

Wadi rum dykuma dar vadinama mėnulio slėniu. Dėl išskirtinės, nežemišką planetą primenančios išvaizdos čia jau nufilmuota 12 filmų, tarp kurių Transformeriai ir Marsietis.

Artėjant prie dykumos matome daug besiganančių kupranugarių. Prie Wadi rum lankytojų centro atsisveikiname su grupe ir susipažįstame su savo džipo vairuotoju. Iš karto supratome, kad užsisakydami turą pas gidą padarėme didelę klaidą, nes vairuotojas nekalba angliškai. Žinodamas tik kelis žodžius jis mums be perstojo kartoja žodį „camel, ok?“ (kupranugaris, gerai?). Mūsų ginčas užtrunka tiek, kad nuotaika dingsta, nes vairuotojas nepriima atsisakymo. Sėdame į džipo galą, kur įrengti suoliukai ir atitvarai laikytis. Užsirišame skaras ant veido nuo smėlio ir pradedame kelionę.

Vairuotojas pasirodo vis dar bando mums įbrukti kupranugarių turą už papildomą mokestį, nes nuveža mus prie kupranugarių girdyklos. Pasifotografuojame ir raginame jį važiuoti toliau. Dykumos vaizdai ypatingi. Važiuojame su vyru tylėdami, nes negalime atsigrožėti gamta. Aplink vien smėlis ir uolos, bet kiekviena jų skirtinga.

Sustojame prie didžiausios smėlio kopos.

Dykuma atrodo kaip chameleonas − uolos, kalnai ir smėlis keičia spalvą iš baltos į geltoną, juodą, neįtikėtino spindesio raudoną, kuri vienaip atrodo saulei šviečiant zenite ir visai kitaip auštant ir artėjant saulėlydžiui.

Einame uolų tarpekliu. Esu skaičiusi, kad esant geroms oro sąlygoms jį galime pereiti visą ir vairuotojas pasiima turistus kitoje tarpeklio pusėje, tačiau mums pereiti viso nepavyksta, nes kelią užkerta vandens apsemtas takas.

Užlipame ant uolų tilto. Smėlis keičia atspalvius nuo raudono iki geltono.

Prie turistų lankomų objektų įkurtos beduinų pavėsinės, kuriose jie turistams siūlo arbatos ir suvenyrų. Vienoje jų prisėdame ant patiestų kilimų suvalgyti iš viešbučio pasiimtus pusryčius, išgeriame arbatos.   

Pasiekiame didijį uolų tiltą. Pradėjus lipti suprantu, kad man ši uola neįveikiama. Nerijus akmeniniu paviršiumi kopia vienas. Iš apačios atrodo taip baisu žiūrėti, kad nusprendžiu geriau eiti pasidairyti aplink. Vėliau jis pasakojo, kad ir pačiam buvo baisu. Nulipti nebuvo lengva.

Tarpekliuose ir ant uolų galime išvysti 5000 metų nabatėjų piešinius.

Džipas pasuka lankytojų centro link, nes mūsų kelionė eina į pabaigą. Važiuojant pro kupranugarių girdyklą vairuotojas dar kartą paklausia „Camel?“. Ir šį kartą mes sutinkame. Už 10 JD dviese jojame apie 30 min iki Wadi rum kaimo. Susipažįstame su kupranugariais, maniškė yra Miš-Miš, Nerijaus vardu Fu-Fu. Miš-Miš nenorėjo ramiai eiti, vis pradėdavo ristele bėgti, o man atrodydavo, kad tuoj nuskrisiu nuo jos kuprų kaip stipriai kratė. Visgi reikėjo visiškai atsipalaiduoti ir prisitaikyti prie jos siūbavimo ritmo. O dar Miš-Miš eidama vis atsitrenkdavo į Fu-Fu, tikriausiai tai buvo jų žaidimas. Jodinėjimas labai patiko.

Dabar jau iš patirties žinome, kad jei keliaujate tik pusdieniui į Wadi rum, džipą užsisakykite lankytojų centre, kur vairuotojai patys ateina pakalbinti ir pasiūlyti savo paslaugas, arba rezervuokite iš anksto internetu kurioje nors iš daugelio nakvynę ir turus organizuojančioje beduinų stovykloje. Kaina bus ta pati, o visuomet smagiau vykti, kad gali pabendrauti ir sužinoti daugiau apie matomus objektus. Bet visgi Wadi rum labai verta likti nakčiai. Kai mes keliavome, dieną buvome su pūkinėmis striukėmis, pirštinėmis ir šiltais megztiniais. Nors beduinai nakčiai duoda kailius, esu skaičiusi, kad žiemą ten nakvojant turistai sušalą tiek, kad dantys nenustoja kalenti, bet vistiek patirtis to verta. Tai kodėl nelikus čia geru oru.

Iš Wadi rum buvome susiplanavę toliau vykti į Raudonosios jūros kurortą Akaba. Mūsų pervežimas turėjo atvykti tik po kelių valandų. Vakarėjant pradėjo kilti vėjas ir prasidėjo smėlio audra. Džiaugiamės, kad jai įsismarkavus jau sėdėjome autobusiuke, nes užeidavo tokie stiprūs gūsiai, kad smėlį pakeldavo lyg į sieną ir kelio nebebūdavo matyti. Vienu metu vairuotojas vos nepadarė avarijos.

Akaba kurortas, į kurį negrįžtume

Į Akabą atvykome jau visai sutemus. Smėlio audra siekė ir pajūrio kurortą, nes viskas atrodė paskendę rūke, o išėjus pasivaikčioti turėjome pilną burną smėlio. Sekantį rytą gyventojai nuo šlavė šaligatvius ir terasas. Mes Akaboje įsikūrėme labai gražiame City Tower hotel. Už papildomus 10 JD asmeniui skaniai pavakarieniavome švediško stalo principu.

Po skanių pusryčių pasivaikščiojome po miestą. Negalėjome nepastebėti šiukšlių pakelėse ir neprižiūrėtos aplinkos.

Vėliau už 5 JD su taksistu sutarėme, kad nuvežtų mus iki užmiestyje esančio paplūdimio. Akabos paplūdimyje buvo vien tik vietiniai gyventojai, o aš neturėjau visą kūną dengiančio maudymosi kostiumėlio. Tai musulmoniška šalis, nesinorėjo vienai kaip baltai varnai pliaže būti su bikini.

Užmiesčio paplūdimyje buvo daug turistų ir tik keletas vietinių. Tačiau eidami iš automobilių aikštelės matėme, kad šalimais palapinėse gyvena pabėgėliai matyt iš Sirijos ir kitų šalių. Įdienojus jie pradėjo rinktis paplūdimyje ir supti mus stebėdami turimus išmaniuosius telefonus. Pasijutome nesaugiai ir labai apsidžiaugėme pamatę mūsų pasiimti sugrįžusį vairuotoją. Už kelionę atgal sumokėjome jau 7 JD, nes vairuotojas paprašė pridėti 2 JD už tai, kad sugrįžo 🙂

Vakare išvykome atgal į Amaną, kad sekančią dieną galėtume apžiūrėti sostinę ir vakare laukė skrydis namo. Paviešėję Akaboje antrą kartą čia negrįžtume ir tikrai nenorėtume ilgiau atostogauti. Nebuvome matę tokių purvinų paplūdimių kaip čia – saulėgrąžų lukštų, smulkių šiukšlių ir stiklų atrodo tiek pat daug kaip smėlio. Iš pradžių bandžiau aplink rankšluosčius surinkti stiklus, bet iki šiukšlių dėžės einant jų jau buvo pilnos saujos. Mieste vietoje kituose kurortuose įkurtų promenadų ir kavinių čia sodinami daržai. Mums pasirodė, kad Akaboje nėra ir pramogų. Tad visos Jordanijoje aplankytos vietos labai patiko, o vietoje Akabos verčiau rinktis Juodąją jūrą. Bet mums nepavyko jos aplankyti, nes kelionėje pritrūko vienos dienos.

Amano istoriniai rūmai ir atradimas – falafeliai

Iki skrydžio namo dar turime pusdienį apžiūrėti Amaną, anksčiau vadintą Filadelfija. Išsikviečiame Uber ir vykstame iki Citadelės. Uber paslaugos čia pigios, kelionės mieste kainuoja 2-3 eurus. Įėjimas į Citadelę mums nemokamas, nes turime Jordanijos turisto pasą.

Citadelė pastatyta ant vieno iš septynių, aukščiausio Amano kalno, todėl čia ir puiki miesto panorama. Išlikę pastatai mena romėnų, Bizantijos ir Omejadų kalifato laikus. Iš Heraklio šventyklos, pastatytos I a. dabar išlikusios tik kelios kolonos ir lipdyta milžiniška ranka.

Citadelėje išlikę ir I a. Omejadų rūmai.    

Nusileidžiame nuo kalno ir atsiduriame prie II a. romėnų amfiteatro, talpinančio 6000 žiūrovų. Amfiteatro didybė pasijaučia užkopus į viršų. Čia iki šiol vyksta koncertai. Objekto lankymas su Jordanijos turisto pasu taip pat nemokamas.

Užsukame į parfumerio krautuvėlę, kur jaunas vyras klientams į atsineštus kvepalų buteliukus iš visokiausių kvapnių esencijų sumaišo išskirtinius aromatus. Gaila, kad jis nekalbėjo angliškai ir negalėjo mums daugiau papasakoti.

Penktadienis Jordanijoje yra maldos diena. Mečetėse per garsiakalbius skaitomi pamokslai, šeimos eina į maldos namus. Atėję prie vienos mečetės pasijutome labai nejaukiai, nes aplinkui buvome vieninteliai turistai. Todėl patraukėme į siauras gatveles ieškoti Vaivorykštės gatvės (Rainbow street), tačiau virš galvos pakabintų skėčių, matytų nuotraukose, taip ir neradome.   

Prieš kelionę buvome skaitę, kad būtina papietauti legendiniame Hashem restorane, kur pavalgyti atvyksta net Jordanijos karalius. Tikėjomės prabangos, o atvykus nustebom, kad Hashem yra gatvės kavinė, pilna žmonių. Radome laisvą staliuką, prisėdome ir laukėme padavėjo. Šis atėjo priimti užsakymo, jokių meniu nėra. Tiesiog paklausėme, kad populiariausia ir paprašėme atnešti tai, ką valgė šalimais sėdėję vyrai. Gavome arbatos, falafelių, tris skirtingus padažus, šviežių daržovių ir šiltos arabiškos duonos. Labai skaniai papietavome už 6 JD, rekomenduojame aplankyti šią vietą.

Toliau su Uber nuvykome iki karaliaus Abdula mečetės. Buvau skaičiusi, kad penktadieniais turistai į vidų neįleidžiami, bet norėjome pamatyti bent iš išorės. Prie suvenyrų parduotuvės mus pasitiko darbuotojas ir užkalbino rusų kalba. Pakvietė užeiti į jo suvenyrų parduotuvę ir palaukti apie 20 min, kol pasibaigs pamaldos. Tuomet žadėjo palydėti mus į mečetės vidų. Vaikčiojome po parduotuvėlę, bet neketinome nieko pirkti. Tai pamatęs darbuotojas pasakė, kad nebūsime įleisti į mečetę. Supratome, kad tai iš pat pradžių buvo tik apgaulė privilioti mus į parduotuvę.

Pasiėmę iš viešbučio kuprines išvažiavome į oro uostą, kurį saugo automatais ginkluoti, su kaukėmis ant veido vyrai. Kelionės metu visgi jautėme įtampą, nes keliuose daug šarvuotų policijos automobilių stebi eismą, kartais sustabdo autobusus ir tikrina keleivių bagažą, kiekvienas viešbutis prie įėjimo turi metalo detektorių, nors ir nebenaudojamą. Tačiau kelionė pavyko sklandžiai. Gatvėje sutikti vietiniai gyventojai pasirodė draugiški, ypač vyresni, ne retai ištardavo „Welcome to Jordan“ (Sveiki atvykę į Jordaniją).

Man kelionė į Jordaniją labai patiko. Petros miestas, Wadi rum dykuma paliko neišdildomus įspūdžius. Tikrai ateityje norėsiu aplankyti daugiau arabiškos kultūros šalių, nes ne viską spėjome pažinti ir pamatyti.

Į Jordaniją nuskristi galima labai pigiai. Esu mačiusi bilietų po 1,99 eur ar 5 eur. Reguliariai bilietai kainuoja 20-30 eur į vieną pusę. Penkių dienų kelionė po Jordaniją mums kainavo 322 eur žmogui. Į kainą įskaičiuoti 3 ir 4 žvaigždučių viešbučiai su pusryčiais, transportas iš/į oro uostą ir tarp miestų, Jordanijos turisto pasas visiems lankytiniems objektams ir šalies viza, Wadi rum dykumos džipų turas ir jodinėjimas kupranugariais. O keliauti šalyje labai paprasta ir patogu. Jei nori šią šalį aplankyti ir tu, užsisakyk kelionės planą, kuriame bus sudėlioti maršrutai ir lankytini objektai pagal jūsų kelionių datas, rekomenduojami patikimi viešbučiai. Individualios kelionės planas iki 7 dienų atostogoms 50 eur grupei iš 1-4 asmenų.

Skaitykite naujus kelionių įrašus:

Paruošti kelionių planai

Planuodami savarankišką kelionę ilgus vakarus leidžiame rinkdami informaciją apie lankytinas vietas, transportą, ieškome viešbučių ir dėliojame geriausią maršrutą. Jeigu ruošiamės atostogoms į dar niekada nelankytą žemyną ar kultūrą, klausimų kyla dar daugiau. Keliauk zuikiu ruošia detalius kelionės planus, kad pasiruošimas atostogoms taptų malonumu. Į planuoklius sudėjome visą savo patirtį, sukauptą lankant 30 šalių. Kodėl verta […]

15 gražiausių Latvijos vietų

1. Kuldiga – latviškoji Venecija Kuržemėje esantis miestelis garsėja plačiausiu Europoje Ventos kriokliu (Ventas Rumba). Šis krioklys nėra susiformavęs natūraliai. XVI-XVII a. valdant hercogui Jakobui, Kuldigoje vyko laivų statyba, todėl pradėti upės gilinimo darbai. Paraku sprogdinant upės dugne esantį dolomitą buvo suformuotas slenktis, o šalia iškastas kanalas laivybai. Darbai taip ir nebuvo pabaigti, o Ventos […]

Latvijos festivaliai ir muziejai

Turėdama ilgą pajūrio juostą Latvija vilioja laukiniais paplūdimiais. Vasarą pas kaimynus dažnas lietuvis vyksta atostogų. Tačiau Latviją verta aplankyti ne tik šiltuoju metų laiku. Čia gausu ne tik lankytinų vietų, bet ir muziejų bei išskirtinių renginių. Jelgavos ledo skulptūrų festivalis Vasario mėnesį žiemos grožis kuriamas Jelgavoje, kur vyksta Tarptautinis ledo skulptūrų festivalis. Jau daugiau nei […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s